griezti mokytojaiKiekvienas mokytojas kartais pasvarsto, kokiu mokytoju jis turėtų būti? Atėję į mokyklą mokytojai ieško jiems tinkamiausio vaidmens tam, kad padėtų mokiniams pasiekti puikiausių rezultatų. Vieni pasirenka būti griežtais ir tvarkos reikalaujančiais mokytojais. Jie nustato ribas mokinių elgesiui, kelia reikalavimus jų žinioms ir spaudžia mokinius tiek, kol dauguma atitinka susikurtą gero mokinio įvaizdį. Kiti mokytojai pasirenka visiškai priešingą vaidmenį. Jiems svariausia tai, kaip mokiniai jaučiasi pamokose, jie nereikalauja aukščiausių įvertinimų, bet jiems svarbus aktyvumas ir jie leidžia kartais patriukšmauti jų pamokų metu. O kuris pasirinktas mokytojo tipas yra veiksmingiausias? Kurio mokytojo mokiniai pasieks geriausių rezultatų mokyklos suole ir gyvenime įgyvendins užsibrėžtus tikslus?
Kviečiame susipažinti su Džoanos Lipman ( angl. Joanne Lipman) straipsniu „Kodėl griežti mokytojai pasiekia gerų rezultatų“ (angl. Why Tough Teachers Get Good Results).
 

Džoana Lipman įrodymą, kad griežti mokytojai pasiekia gerų rezultatų, pradeda pasakojimu - jos mokslo metų prisiminimais. Ji rašo apie griežtą muzikos mokytoją, kuris mokinius vadino „idiotais“, kai jie padarydavo klaidą, liepdavo mokiniams repetuoti tol, kol pirštai beveik kraujuodavo, mokinių laikyseną taisydavo durdamas pieštuku. Taip, toks mokytojas šiais laikais mokykloje nedirbtų. Tačiau tada mokytojui mirus susirinko jo buvę mokiniai ir grojo jo garbei surengtame koncerte. Kodėl buvę mokiniai jautė didžiulę pagarbą buvusiam muzikos mokytojui, kuris jų pamokas buvo pavertęs tikra kankyne? Tik keli iš jų tapo muzikais, o dauguma pasiekė puikių kitų sričių rezultatų , pvz., teisės, mokslinės veiklos ar medicinos. Džoana Lipman klausia, ką jos buvęs muzikos mokytojas darė gerai, kodėl jo dabar nepriimtini metodai buvo veiksmingi?

Straipsnio autorė jokiu būdu nepasisako už netinkamą elgesį su mokiniais. Bet kuris tėvas turėtų skųstis, jei mokytojas jų vaiką pravardžiuoja, žemina ar naudoja fizines bausmes. Jos straipsnyje aptariami aštuoni moksliškai įrodyti principai, kurie patvirtina teiginį, jog griežti mokytojai pasiekia gerų rezultatų. Šiuo metu teigiama, kad mokytojų darbas yra išvilioti žinias iš mokinių, o ne prikišti jų galvas žinių. Pateikiant šiuos moksliškus įrodymus stengiamasi reabilituoti tradicinius mokymo metodus, tokius kaip paskaitos skaitymas ir mokymasis mintinai.

1. Truputis skausmo yra naudinga.

Psichologas K. Andersas Eriksonas ( angl. K. Anders Ericsson) sulaukė pripažinimo už tyrimą, įrodantį, kad tikru ekspertu tampama po 10 000 praktikos valandų. Ši sąvoka buvo išpopuliarinta M. Gladvelo (angl. M. Gladwell) knygoje „Išskirtys. Sėkmės istorija“ (angl. Outliers: The Story of Success). Tačiau kitas to paties tyrimo įrodytas faktas yra nepelnytai pamirštamas. Norint tapti tikru ekspertu reikia tokių mokytojų, kurie teiktų konstruktyvius, netgi truputį skausmingus, atsiliepimus. Dr. Eriksonas tyrime įvertino geriausius specialistus iš skirtingų sričių: grojimo smuiku, operavimo , kompiuterinio programavimo ir šachmatų. Jis įrodė, kad visi sėkmingi specialistai „sąmoningai rinkosi nejautrius mokytojus, kurie juos išbandydavo ir vedė geresnių rezultatų link“.

2. Kalk į galvą, vaikeli.

Mechaniškas mokymasis atmintinai yra seniai diskredituotas, bet dabar vis daugiau žmonių pastebi, kad imigrantų iš Indijos vaikai laimi pagrindinius prizus konkursuose. Taip yra būtent dėl tų šeimų vis dar vertinamo mechaniško mokymosi atmintinai. Mechaniškas mokymasis atmintinai taip pat paaiškina, kodėl vaikai Kinijoje ir atvykę iš Kinijos geriau mokosi matematikos. Niekada atmintinai nesimokę mokiniai susiduria su sunkumais sprendžiant sudėtingesnes matematikos užduotis, nes jiems trūksta sklandumo sprendžiant paprasčiausias sudėties ir atimties užduotis, kurias kiti mokėsi atmintinai.

Viljamas Klemas ( angl. William Klemm) iš Teksaso A&M Universiteto teigia, kad JAV reikia panaikinti nusistatymą prieš mokymąsi atmintinai. JAV Švietimo ministerija 2008 metų ataskaitoje paskelbė pavojaus signalą dėl nerimą keliančios matematinio raštingumo stokos. Ataskaita užbaigiama išvada, kad mokyklos turi įtraukti taip bijomų „mokymosi atmintinai praktikos“ metodų.

3. Nesėkmė yra galima.

Vaikai, kurie supranta, kad nesėkmė yra natūrali mokymosi dalis, mokosi geriau. Prancūzijoje 2012 metais atliktame tyrime 111-ai šeštos klasės mokinių buvo duotos anagramos užduotys, kurios buvo per sunkios jiems išspręsti. Vienai mokinių grupei buvo pasakyta, kad nesėkmė ir bandymas vėl išspręsti užduotį yra mokymosi proceso dalis. Tolesniuose testuose šie mokiniai nuolatos aplenkė savo bendraamžius.

Bijoma, kad nesėkmė sutraumuos vaikus ir pakirs jų pasitikėjimą savimi. Tačiau tokia nuostata yra klaidinga. 2006 metais buvo stebimas 31 į priėmimo konkursą pakviestas Ohajo banko studentas. Stebėjimo metu buvo sužinota, kad ir tie studentai, kurie surinko mažiausius rezultatus „nepatyrė motyvacijos ir savigarbos nuosmūkio per ilgą laiką“. Tyrimu buvo padaryta išvada, kad mokytojai neturi tiek jaudintis dėl neigiamų laimėtojų ir pralaimėtojų efektų.

4. Griežtas yra geriau nei jautrus.

Kas daro mokytoją sėkmingą? Tam, kad atsakytų į šį klausimą, 2005 metais grupė tyrėjų, kuriems vadovavo švietimo profesorė Meri Poplin (angl. Mary Poplin), penkis metus stebėjo 31 labai efektyvų mokytoją (vertinant pagal mokinių testų rezultatus) blogiausiose Los Andželo mokyklose. Svariausias atradimas: „Jie visi buvo griežti, — sako ji. — Nei vienas iš mūsų to nesitikėjo“.

Tyrėjai tikėjosi, kad efektyviausi mokytojai mokys mokinius pasirinkdami bendradarbiavimą ir diskusiją. Tačiau jie pamatė drausmės palaikytojus, kurie pasikliovė tradiciniais aiškių nurodymų metodais, pvz., paskaitomis. „Pagrindinis šių mokytojų įsitikinimas buvo tas, kad kiekvienas mokinys jų klasėje pasiekia mažiau nei gali pasiekti vertinant jų potencialą, ir mano darbas yra kažką dėl to padaryti. Ir aš galiu kažką padaryti“, — teigia prof. Poplin.

5. Kūrybingumo galima išmokti.

Nuolat kalbama, kad tradicinis švietimas žudo vaikų kūrybingumą. Bet Temple Universiteto psichologijos profesoriaus V. Veisbergo ( angl. W. Weisberg) tyrimas teigia priešingai. Prof. Veisbergas studijavo kūrybingus genijus, tokius kaip T. Edisoną, ir Pikaso (angl. Picasso), ir padarė išvadą, kad nėra gimusių genijų. Kūrybingiausi žmonės dirba įnirtingai sunkiai ir po kelių pažangių žingsnelių pasiekia tokių aukštumų, kurios aplinkiniams žmonėms atrodo kaip apsireiškimai ar proveržiai.

Prof. Veisbergas analizavo Pikaso 1937 metų šedevrą Guemica. Šis paveikslas yra laikomas šviežia ir originalia idėja, bet prof. Veisbergas atrado, kad jis yra labai glaudžiai susijęs su keliais Pikaso ankstesniais darbais. Profesorius Veisbergas teigia, kad kūrybiškumas prasideda nuo pagrindų. Tu turi pasinerti į discipliną prieš pradedant kurti disciplinoje.

6. Užsispyrimas pralenkia talentą.

Pastaraisiais metais Pensilvanijos Universiteto psichologijos profesorė Andžela Dakvort (angl. Angela Duckworth) studijavo skaitymo paraidžiui laimėtojus, Gebenės Lygos (angl. Ivy League) studentus ir kadetus iš JAV Armijos akademijos – iš viso virš 2800 subjektų. Ji išsiaiškino, kad užsispyrimas – apibrėžiama kaip aistra ir atkaklumas ilgalaikiams tikslams – yra geriausias sėkmės grobuonis. Iš tiesų, užsispyrimas yra nesusijęs ar netgi neigiamai susijęs su talentu.

Prof. Dakvort sudarė „Užsispyrimo skalę“, kurioje žmonės turi įvertinti save pagal daugybę teiginių, tokių kaip: „Aš pabaigiu viską, ką pradedu“ ir „Aš lengvai susidomiu naujais tikslais kas keletą mėnesių“. Kai ji pritaikė šią skalę JAV armijos kadetams, paaiškėjo, kad surinkę daugiausia taškų rečiausiai pasitraukė iš pačių sunkiausių stovyklų.

Be to, prof. Dakvort tiki, kad užsispyrimo galima išmokyti. Vienas stulbinančiai paprastas faktorius, jos nuomone, yra optimizmas – tai tikėjimas tarp mokytojų ir mokinių, kad jie gali pasikeisti ir taip patobulėti. 2009 metais atlikto tyrimo metu buvo ištirti nauji mokytojai mokslo metų pradžioje. Dėmesys buvo atkreiptas į jų optimizmo lygį. Metų pabaigoje paaiškėjo, kad mokiniai, kurių mokytojai buvo optimistiškesni mokslo metų pradžioje, pasiekė geresnių akademinių rezultatų.

7. Pagyros tave silpnina...

Stanfordo psichologijos profesorė Kerol Dvek (angl. Carol Dweck) ištyrė, kad dešimtmečiai vaikai, giriami, nes yra protingi, tampa mažiau pasitikintys savimi. Tačiau vaikai, kuriems buvo sakoma, kad jie „dirba sunkiai“, tapo labiau pasitikintys savimi ir siekė geresnių rezultatų. „Intelektas giriamas siekiant padidinti pasitikėjimą savimi ir motyvaciją, tačiau tai veikia priešingai,“ rašė prof. Dvek 2007 metais žurnale „Švietimo vadovavimas“ (angl. Education Leadership). „Jei sėkmė reiškė, kad jie yra protingi, tai kova reiškia, kad jie tokie nėra.“ 

8. …o stresas tave stiprina.

2011-aisiais atliktas Buffalo Universiteto tyrimas parodė, kad vidutinis kiekis streso vaikystėje skatina atsparumą. Psichologijos profesorius Markas D. Syry (angl. Mark D. Seery) sveikiems studentams atliko streso įvertinimą. Studentai buvo išbandyti 37 skirtingomis stresinėmis situacijomis, kurios reiškia neigiamus įvykius kaip šeimos nario mirtis ar liga. Tada studentų rankos buvo panardintos į ledinį vandenį. Iš tiesų, studentai, kurie buvo patyrę vidutinį streso kiekį, jautė mažiau skausmo nei tie, kurie visiškai nepatyrė streso.

Prof. Syry išvados buvo paremtos Nebraskos Universiteto psichologo Ričardo Dynstbyro (ang. Richard Dienstbier) tyrimu, kuris pradėjo „kietumo“ sąvoką – idėją, kad susidūrimas net ir su įprastu stresu daro tave stipresniu. O kas yra įprastinis stresas? „Kasdieniški dalykai, pavyzdžiui, reiklus mokytojas, “ sako prof. Syry.

Jau susipažinote su aštuoniais teiginiais, kodėl griežti mokytojai pasiekia gerų rezultatų. Nors iš pradžių abejojama šiais teiginiais, tačiau jie visi atrodo logiškai paaiškinti įvairiausiais profesorių tyrimais ir eksperimentais. Taigi kyla klausimas, kokiu mokytoju siekti būti? Dažnai mokytojams teigiama, kad jie turi būti draugiški, mieli, žaismingi, o pamokose turi būti bendradarbiaujama, dirbama kolektyviai. Tačiau gal visai ne „mokytojas – draugas“, o „mokytojas - tvarkos palaikytojas“ yra geriausias mokiniams? Juk griežtas ir reiklus mokytojas visai nereiškia „nejautrus, piktas ir grubus mokytojas“. O gal naudingiausia pasirinkti vidurį tarp šių dviejų mokytojų tipų?